Veja ir jos priežiūra

Dekoratyvinė veja – tai teritorijos dalis, dirbtinai užsėta velėną formuojančiomis žolėmis.
Dekoratyvinės vejos veisiamos soduose, parkuose, skveruose, miško parkuose, gyvenamuose rajonuose, sodybose bei kitose vietose.

 

Vejų klasifikacija

Parterinės vejos – aukščiausios kokybės vejos. Jos paprastai rengiamos kaip architektūrinių kompozicijų akcentai, prie visuomeninių pastatų, paminklų, fontanų ir t.t. Jos pjaunamos 2-3 cm aukščio. Geriausios parterinės vejos gaunamos sėjant ne žolių mišinius, o gryną kultūrą. Jos reikalauja ypatingai kruopštaus dirvožemio paruošimo ir priežiūros. Jos turi būti ilgametės ir lengvai atlaikyti pjovimą. Šios vejos yra tiktai puošmena, jomis negalima vaikščioti ar ant jų žaisti. Šios vejos labai populiarios Anglijoje, todėl kai kur vadinamos angliškomis pievelėmis.

Universaliomis vejomis paprastai puošiamos didesni plotai. Tai teritorijos parkuose, skveruose, bulvaruose, kiemuose ir t.t. Šios vejos pjaunamos 4-6 cm aukštyje. Jos turi būti išvaizdžios, ilgametės, pakančios dažnam pjovimui, mindžiojimui, atsparios sausrom bei pavėsiui. Šios savybės gaunamos sėjant tinkamus žolių mišinius. Skirtingų mišinių vejos skiriasi ir visa eile kitu, vejos savininkui svarbiu savybių, tokiu kaip spalva, faktūra, augimo greitis ir kt.

Laukinės vejos užima didelius plotus miško parkuose, stambiuose parkuose ir pan. Paprastai jie formuojami gerinant jau esančią velėną. Jie šienaujami daug rečiau, dažnai leidžiama pražysti.

Mauritaniškos (žydinčios) vejos – joms ruošiami specialūs mišiniai iš vienmečių bei daugiamečių žolių ir žydinčių lauko gėlių. Gėlės parenkamos su skirtingais žydėjimo periodais tam, kad veja būtų žydinti visą sezoną. Šios vejos privalumas tas, kad jai reikia labai mažai priežiūros. Šias vejas rekomenduojama įrengti prie vandens telkinių, galiniuose kiemuose ir vietose, netinkamose kultūriniams augalams.

Sportinės vejos – jos įrengiamos stadionuose, žaidimų aikštelėse, hipodromuose, masinių renginių vietose. Jos išsiskiria tuo, kad pakelia labai intensyvų mindymą ir pjovimą, atsparios plėšimui ir greitai atsistato.

Specialios paskirties vejos – tai vejos skirtos įrengti automobilinių ar geležinkelio kelių, kanalų, vandens saugyklų šlaituose ar kitur, kur reikia sutvirtinti žemės paviršių.

Vejų priežiūra

Pjovimas

1924 m., žymus čekų rašytojas Karelas Čapekas (Karel Čapek), lankydamasis Londono Hyde Park‘e, buvo sužavėtas ten esančių vejų grožiu. Pamatęs parko prižiūrėtoją, jis paklausė:

– Sere, sakykite prašau, kokia šios angliškos vejos paslaptis ?

Į ką prižiūrėtojas jam atsakė:

– Sere, nėra čia jokios paslapties. Tiesiog veją reikia šienauti kiekvieną dieną… 300 metų.

Kad būtų lengviau suprasti, kodėl parko prižiūrėtojo žodžiuose yra labai daug tiesos, pažvelkime į tipinę šienaujamos varpinės žolės sandarą iš morfologinės pusės. Paveikslėlyje matome, kurioje vietoje būna nušienaujamas žolė, vis ilgesnį laiką jos nešienaujant ir leidžiant jai augti.

Nušienavus standartiniu aukščiu, ilgą laiką nepjautą žolę, pašalinami praktiškai visi lapai, paliekant tiktai stiebą. Po tokio šienavimo, kuriam laikui, veja tampa gelsva, šiurkšti ir negraži. Būtent todėl, po ilgesnio laiko šienaujant, šienavimo aukštis turėtų būti didinamas ir per kelis šienavimus gyžtama prie įprastinio.

Taigi akivaizdu, kuo dažniau šienaujama, tuo mažesnė lapų dalis pašalinama, tuo sveikesnė ir gražesnė atrodo veja.

Žinoma, šienauti kiekvieną dieną dažnam būtų labai didelė prabanga. Tačiau šiai dienai, turintys galimybė įsigyti šienavimo robotus, gauna puikią paslaugą. Suprantama, tai kainuoja. Tačiau stebint mūsų įrengtas vejas ir lyginant jų išvaizdą, drąsiai galiu teigti, kad vejos šienaujamos robotų kas dieną, atrodo nepalyginamai gražiau.

Šienaujantiems veją įprastinėmis žoliapjovėmis, kai šienaujama rečiau, siūlyčiau išsirinkti priimtiną šienavimo dažnį ir jo laikytis. Žolės turi savybę prisitaikyti prie šienavimo ritmo.

Nušienautos žolės surinkimas ar mulčiavimas – tai dar vienas visiems aktualus klausimas. Surenkant nušienautą žolę, veja paliekama švari. Tačiau tokiu būdu, kartu su lapais yra pašalinamos ir maistinės medžiagos, kurias žolės gauna iš dirvožemio. Tuomet tampa aktualesnis tręšimas. Mulčiuojant pjaunamą žolę, ji po nupjovimo dar smulkinama ir paskleidžiama vejoje. Tuomet nukritusi ant žemės pūna ir gražina maistines medžiagas į dirvožemį. Kuo žemesnė veja šienaujama, tuo labiau ji susmulkinama ir turi daugiau galimybių, pro vejos lapus, nukristi ant dirvožemio. Tai dar vienas iš robotų pranašumų, jie šienauja dažnai ir nupjauti lapelių galiukai būna labai smulkūs. Šienaujant aukštesnę veją, stambesni lapeliai ne visi pasiekia dirvožemį. Dalis jų pakimba tarp vejos lapų, sudžiūna ir tampa šienu. Ilgainiui, kaupiantis šiam šienui, jis suformuoja taip vadinamą „veltinį“, kuris trukdo vejai normaliai augti.

Būtina stebėti, kad pjovimo mašinos peiliai būtų aštrūs. Šienaujant veją rotacine vejapjove, atšipusiais peiliais, nupjautų lapelių galai būna ne nukirsti o nuplėšti. Tokiu būdu, pešant žalojami ne tik žolės lapai, bet stiebas ir šaknys.

Laistymas

Laistyti reikia atsižvelgiant į gamtines sąlygas. Pirmas vandens trūkumo požymis – vejos standumo praradimas. Dažni ir trumpalaikiai laistymai yra mažai efektyvūs. Laistant vanduo turi prasiskverbti į dirvožemį iki 20 cm. Per parą 1 m2 vejos turėtų gauti priklausomai nuo oro temperatūros nuo 3 iki 8 litrų vandens. Laistyti reikėtų ryte arba vakare, kai vandens nugaravimas nuo dirvos paviršiaus minimalus.

Dažnai klientai sako, kad pasilaistys veją žarnos pagalba. Tačiau praktika rodo, kad šitaip pasilaistyti galima ne daugiau kaip 2 arus vejos. Laistyti didesnį plotą, reikia per daug laiko ir pastangų. Tuomet tas malonumas virsta kančia ir veja lieka nepalaistyta. Kadangi paskutiniais metais vos ne kiekvieną vasarą esame kankinami sausrų, atsiranda didelė tikimybė, kad už vejos įrengimą sumokėti pinigai išdžius kartu su Jūsų veja. Teisingai veikianti automatinė laistymo sistema, atliks šį darbą kokybiškai ir išlaisvins Jus nuo nereikalingo galvos skausmo.

Tręšimas

Tikslų medžiagų poreikį galima nustatyti tiktai atlikus dirvožemio tyrimus, tačiau apytikrės tręšimo normos galėtų būti tokios:

Pavasarį nutirpus sniegui, įterpiama azoto 5 g/m2.
Po pirmo pjovimo įterpiama 10 g/m2 azoto, 3 g/m2 fosforo ir 5 g/m2 kalio.
Antroje birželio pusėje įterpiama 10 g/m2 azoto, 2,5 g/m2 fosforo ir 5 g/m2 kalio.
Rugsėjo pradžioje įterpiama 3 g/m2 fosforo ir 5 g/m2 kalio.

Tačiau prekybininkai jau suvokė, kad šitie skaičiai didžiajai daliai Jūsų tiktai nereikalingai apkrauna galvą. Jie pradėjo pardavinėti trąšas, kurios taip ir vadinasi: „Trąšos vejai pavasariui“; „Trąšos vejai vasarai“; „Trąšos vejai rudeniui“. Pagal vejos plotą įsigykite reikiamą kiekį trąšų ir tolygiai paskleiskite jas vejoje. Lengviausia tai padaryti naudojant nedidelius buitinius barstytuvus.

Tręšiant žolė turi būti sausa o dirva drėgna. Tręšti geriausia prieš lietų arba laistymą, tam kad trąšos ištirptų.

Kiti vejų priežiūros darbai

Kovoti su piktžolėmis galima naudojant selektyvinius herbicidus. Jie neveikia varpinių žolių, iš kurių ir sudaryta veja. Jie naikina dviskiltes daugiametes žoles, tokias kaip pienės, usnys, dobilai ir kitas. (Būtina naudoti pagal gamintojo instrukcijas ir laikytis saugumo reikalavimų).

Reikėtų išskirti tokias vejų piktžoles kaip samanos ir asiūklis. Čia herbicidai jau nepadės. Asiūklis atsiranda ten, kur dirvožemis per daug rūgštus. Samanos gali atsirasti dėl per didelio pavėsio, per drėgno arba per rūgštaus dirvožemio. Atsikratyti šiomis piktžolėmis pavyks tiktai pašalinus jų atsiradimo priežastis: kalkinant dirvožemį, įrengiant drenažą, atsėjant pavėsiui skirtą vejų mišinį.

Vejos šukavimas atliekamas pavasarį grėbliu arba specialiomis metalinėmis šukomis. Tokiu būdu iš vejos pašalinamos šiukšlės, negyva pernykštė žolė, susidaręs „veltinis“.

Vertikalus vejos pjaustymas (skarifikavimas), atliekamas specialiomis mašinomis 5-10 cm gyliu.

Dirvožemio mulčiavimas atliekamas rudenį. Jo tikslas, užpildyti atsiradusius smulkius nelygumus. Mišinys mulčiavimui paprastai ruošiamas iš smėlio, derlingo dirvožemio ir organinių trąšų. Mišinys turi būti sausas ir birus. Jie turi būti gerai išmaišyti ir susmulkinti.

Aeracija – gilus velėnos subadymas. Jo tikslas – palengvinti oro ir drėgmės patekimą į gilesnius suspaustos dirvožemio sluoksnius. Jis atliekamas specialiomis mašinomis arba šakėmis. Iš karto po aeracijos, patartina atlikti ir mulčiavimą, užpildant atsiradusias skyles grunte biriu ir laidžiu gruntu.

Tiktai teisingai ir laiku atliekant visus šiuos darbus Jūsų veja bus vešli, žalia ir suteiks Jums tiktai džiaugsmą.